Šeimoje savo pavyzdžiu ir autoritetu labiausiai moko tėvas, o vaikai klusnumu išreiškia jam meilę ir pagarbą. Tad, Tėvo dienos proga, birželio numeryje „Artumos“ redakcija pasiryžo prabilti apie autoritetą ir klusnumą, – savybes, tokias priešingas viena kitai, o vis dėlto esančias tos pačios monetos pusėmis! Dar G. K. Chestertonas kadaise yra rašęs: „Jei žmogus nebetiki Dievu, jis ima tikėti bet kuo.“ Panašiai ir su autoritetais: neturint tikro, tauraus autoriteto, jo vietą pretenduoja užimti kitas, galbūt valdingesnis, tačiau menkaverčių siekių asmuo. Todėl „Artuma“ nuosekliai svarsto, kokią reikšmę teikiame autoritetams apskritai – tiek visuomenės lyderiams, tiek bažnytinių institucijų vadovams, – ir koks vaidmuo tenka klusnumui.

Pavyzdžiui, Vytautė Maciukaitė klusnumą pristato kaip gydantį ir laisvinantį, mintis pagrįsdama bažnytine hierarchija, kurios autoritetas grįstas ne valdžia, o tarnavimu. Tai, savo ruožtu, reiškia tarnauti tarnaujančiajam, t. y. Kristui, – antrina kun. Kęstutis K. Brilius MIC, aptardamas autoriteto pelnymo kelius bei autoriteto ir galios santykį Šventajame Rašte. Nesudėtingais, neįmantriais žodžiais krikščioniško paklusnumo Dievui slėpinį pristato Christopheris Westas: meilė yra pagrindinis klusnumo kilmės šaltinis ir motyvas.

Ir ses. Viktorija Plečkaitytė MVS primena, jog, nepaisant sekuliariame pasaulyje beišnykstančios nesuinteresuotos pagalbos tradicijos, tarnystė tebėra esminis buvimo Bažnyčioje būdas. „Laikykite mane tarnu“, – tokie yra ganytojiški pal. Jurgio Matulaičio žodžiai, sakyti ingreso į Vilniaus katedrą dieną… O tėvas Antanas Saulaitis SJ su skaitytojais dalijasi maloniausiais savo prisiminimais apie kitą vyskupą, – Dom Luciano, – ligoniams ir vargšams tarnavusį žmogų, kurio beatifikacijos dokumentus neseniai pasirašė 300 Brazilijos vyskupų!

Paulas Lemoine’as moko, kaip šeimoje derinti laisvę ir autoritetą, kaip tėvai gali padėti savo vaikams išgyventi laisvės teikiamus iššūkius bei atsakomybę. Dalia Lukėnienė savo tekste prabyla apie berniukams ugdyti mažiau palankias sąlygas mokyklose, kur mokytojų moterų bei mokinių mergaičių skaičius lemia klasėse propaguojamus moteriškesnius mokymosi metodus, o Gintautas Vaitoška pratęsia įžvalgas apie berniukų ir mergaičių informacijos įsisavinimo skirtumus, ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip Lietuvoje išugdyti kuo daugiau tvirtų vaikinų. Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė įspėja apie tokius popkultūros fenomenus kaip tuščiaviduriai autoritetai, skirtingas moralines laikysenas (gera/bloga) pateikiančius kaip tapačius, todėl prisidedančius prie chaoso kultūros sklaidos, ypač tarp jaunuolių.

Zita Vasiliauskaitė ištikimiesiems „Artumos“ skaitytojams negaili patarimų, kaip išugdyti lyderį, o visų pirma – kaip jį atpažinti. Juolab kad Vandos Ibianskos parengta Nobelio premijos laureato Thomo Alvos Edisono gyvenimo apžvalga iliustruoja, kaip gebėjimai ir lyderystė dar pradinėje mokykloje gali būti negailestingai „nurašyti“. Lengvesnio pobūdžio apmąstymams skirtoje skiltyje „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė svarsto apie pagarbos senatvei raišką nūdienos visuomenėje, primindama, jog senatvę gerbti jokioje kultūroje neturėtų būti banalu.

Antano Gailiaus tekstas ragina pripažinti, jog, nors visi tėvai nori būti autoritetais savo vaikams, nedera pamiršti: nė vienas nesame neklystantis! Kaip ir kun. Artūras Kazlauskas, teigiantis: autoritetas dėl autoriteto ir klusnumas dėl klusnumo nėra vertingi, – kaip ir garbę, žmogiškąjį autoritetą galima prarasti net vienu neadekvačiu poelgiu.

Ar autoriteto raiška tapati galios demonstravimui? Būtent todėl daugiau nei dvidešimt metų šeimai ir apie šeimą rašantis žurnalas nebegali ir nebenori likti bežadis Lietuvą šiurpinančių ir į dvi stovyklas skaldančių įvykių – neadekvataus valdžios elgesio – fone: kun. Mindaugas Martinaitis, asmeniškai bendravęs su Deimante Kedyte ir buvęs ten gegužės 17-osios rytą, liudija: tai buvo smurtas prieš silpnesnįjį. Yra situacijų, kuriose vietos klusnumui neturi būti. Ir krikščionis privalo nepaklusti darbdavio ar netgi valdžios įsakymui, jei šis prieštarauja sąžinės įsakymui. Yra riba, kurią peržengus jau nebegalime pasiteisinti žodžiais, jog mes nežino(jo)me visų detalių. Ramunė Butkevičiūtė taip pat klausia, kodėl buvo leistas prievartinis sprendimo vykdymas, kai net civilinėse piniginio išieškojimo bylose tokia prievarta uždrausta. Taigi, ar vaikas ne toks vertingas, kaip automobilis ar namas?

Krikščionio pareiga – dalytis viltimi! Todėl žurnalo viršelį puošianti Švenčiausioji Trejybė primena apie Švč. Trejybės sekmadienį bei Tėvo dieną ir kviečia ne tik sveikinti esamus tėvus ir tėvelius (bei melstis už jais dar tik tapsiančiuosius), bet ir dalytis Šventosios Dvasios dovanomis. Juk priklausome Viešpaties komandai – tai, kuri nugalės.

Rūta Lazauskaitė